Bitė ir jos išsivystymas iš mėsėdžių pavienių vapsvų savaime yra labai įspūdingas evoliucijos šedevras. Ne mažiau įdomūs yra ir žmogaus bei bitės santykiai. Daugelis medų žino tik kaip natūraliausią saldiklį pasaulyje; vašką odos kremuose ar žvakėse; žiedadulkes, bičių pienelį ar propolį, vadinamą „saldžiu sveikatos papildu“.
Bitės, kaip gana nepastebimi gyvūnai, žydinčius augalus išsivystė tik pirmenybę teikdamos apdulkinti spalvotas, nektarą išskiriančias augalų dalis ir taip selektyviai paveikdamos augalų pasaulį, kurį tuo metu sudarė tik paparčiai, kiparisai ir žolės.
Daug didesnė nauda žmonijai, be to, kad bitės gamina tokius vertingus bičių produktus, slypi jų apdulkinimo gebėjimuose. Beveik visa vaisių gamyba tiesiogiai priklauso nuo bičių apdulkinimo, tačiau mėsa, kiaušiniai ar pienas taip pat yra įmanomi apdulkinant pašarinius ankštinius augalus. Beveik visose Žemės kultūrose ir visuose pasaulio religijų raštuose bitėms skiriama derama vieta, daugelyje bitė yra beveik šventa.
Žemė, kurioje teka pienas ir medus, kur gyvenimas – tai medaus laižymas, arba tiesiog kur korys tapo patarle, o inkščiavimas vadinamas motinėle, rodo, kokios brangios buvo ir bus bitės ir jų produktai. Ir visame pasaulyje, žmonijos kaip tokios.
Kaip gaminamas medus?
Bitės, bent jau Europinės bitės, kurių natūraliai galima rasti ir visuose žemynuose, lotyniškai vadinamos Apis mellifera (Honigmacherin), ir tai smogia esmei.
Bitė atrodo labai aktyvi ir (tikiuosi) randa saldžių augalų sulčių žiedų nektaruose, o kartais ir ant lapų bei spyglių esančiose sietelio formos sultyse. Techniškai kalbant, bitės kalba apie žiedinius ir nežiedinius nektaro šaltinius.
Ekstremaliniai nektaro šaltiniai dar vadinami lipčiu arba lipčiu, juos gamina Lachnids ir Lecania, kurios, ieškodamos aminorūgščių, išskiria sieto vamzdelio sulčių perteklių, kuris vėliau nukrenta ant lapų ir yra surenkamas bitių ryte ir vakare (kai dar drėgna).
Laimingas bitininkas (žinoma, bitės), kai dūzgia medžių viršūnės. Bitės atneša nektarą savo šeimai (bitės yra bendruomenės brolis su savo motina). 100 mg nektaro sudaro užtaisai, kurie duodami kitoms bitėms namuose arba iš karto paliekami akutėse, kad bitės jais pasirūpintų. Šie priedai fermentuoja ir apdoroja medų, kad nektaras per kelias dienas lėtai subręstų į medų. Esamas cukrus suskaidomas, pašalinamas vanduo, pridedama fermentų, kol meduje lieka mažiau nei 20 % vandens. Tada akutėse esantis medus uždengiamas ir sunoksta.
Šie prinokę koriai tam tikru momentu nuimami, natūraliai apdorojami be bičių (čia yra labai švelnių galimybių), o tada atidengiami ir susukami timpa išcentrinės jėgos arba dėl nedidelio ląstelių pakreipimo dėl susidariusio neigiamo slėgio.
Šiuo atveju šiluma nenaudojama ar net kaitinama, nes korys ir taip jau įšilęs ir kitaip girgždėtų tiekdamas šilumą. Tuomet reikėtų sunkiai ištuštinti, išvalyti ir vėl užpildyti stropą, ir prarastumėte daugkartinį tuščią korį.
Atkakliai tvirtinama, kad šaltai mestas medus yra kokybiško medaus kriterijus. Tačiau šis terminas yra klaidingas ir kilęs iš tų laikų, kai medus buvo spaudžiamas, tiesiogine prasme kviečiantis sukčiauti. Dėl techninių priežasčių jis visada metamas tik šaltas. Iš principo vėliau galima būtų išvirti medų ir vis tiek ant etiketės užrašyti „šaltai mestas“, nors medus būtų tik pramoninės kokybės. Tada mestas medus yra „seesei“, t. y. savo sunkio jėgos veikiamas pereina per skirtingus sietus ir valomas nuo vaško dalelių ir panašių priemaišų.Bičių gaminamo medaus rūšis nesiskiria nuo to, kokia ji buvo prieš milijonus metų, bitininkų naudojamas medaus gamybos metodas iš esmės yra tas pats tūkstančius metų. Taigi, medus yra pats originaliausias saldiklis žemėje.
Teisinis medaus pagrindas
Medui galioja ES medaus reglamentas, kuris pavyzdingai reglamentuoja prekybą medumi. Pagal ES medaus reglamentą meduje neturėtų būti jokių likučių (tolerancija čia yra „nulis“) jokių medžiagų, kurių nėra meduje. Todėl tai atitinka grynumo reikalavimą.
Anthony Rossbach Kšištofas Nievolnis